Tortas 'Kolibris' su bananiniu, ananasiniu ir cinamono biskvitu bei kreminiu pertepimu.
Su Šv. Velykomis, ko dar nepasveikinau. Tikiuosi šventes praleidote ramiai ir jaukiai su savo šeimomis.
Atvirai pasakius, pastebėjau, jog man šventės, kuo toliau, tuo labiau tampa nusiraminimo, poilsio metas. Kuomet dauguma laksto, ruošiasi, planuoja, krauna stalus, iš anksto margina kiaušinius (ypač tas judėjimas jaučiasi socialiniuose tinkluose), man tuomet norisi atsiriboti, tyliai ir sąmoningai atsitraukti, kompiuterį iškeisti į knygą, o virtuvėje suktis tik tiek, kiek reikia. Pasiruošiu, pagaminu ir tortą iškepu, bet saikingai, ramiai, be streso, neskubėdama. Per šventes sulėtėja mano gyvenimo ritmas ir darbas virtuvėje. Juk ir taip kasdien gardžiai valgome, ir taip daugybę laiko praleidžiu virtuvėje, galvodama apie virtuvę, planuodama ir apie ją rašydama. Šventės man po truputį tampa laikas, kada galima nuo to šiek tiek atitolti, pabūti su savimi ir savo šeima, pailsėti.
Tačiau tokį ramų mano nusiteikimą, kartais vis dėlto trumpam pavyksta išmušti iš vėžių. Kai reikėjo šį tortą puošti, glaistyti, teplioti, lyginti, maniau, kad nebus pabaigos, o savyje jaučiau vis didėjantį pyktį. Vis kartojau: 'neturiu puošybai nei rankų, nei vidinio nusiteikimo, noro; tai ne man'. Galiu su vidine ramybe ir džiugesiu maišyti tešlą, kepti, tačiau kai veiksmas pasisuka dekoravimo link, streso lygis manyje pakyla, jaučiu, jog rankos neklauso, norisi viską, kuo greičiau užbaigti, perpjauti ir paragauti.
Tada prisimenu kai kurių žmonių 'patarimus', bandymus 'padėti' - 'Tau reikia kepti tortus pagal užsakymus, pardavinėti'. Girdžiu jų balsus ir te noriu rėkti: 'Drauge, tu manęs nesupranti; tu manęs iš tikrųjų nepažįsti'. Nenoriu aš kepti tortų pardavimui, nenoriu, kad man nurodinėtų kaip tortas turi atrodyti, nenoriu dvigubai ar trigubai daugiau laiko sugaišti jo puošimui, o ne kepimui, nenoriu kepti pastoviai tuos pačius tortus, nenoriu to streso ir augančios įtampos, nenoriu ir niekada (turbūt) nenorėsiu. Nematau toje veikloje savęs, tai ne aš, tai ne tai, kas man malonu ir kas labiausiai džiugina širdį.
Džiaugsmas man - kūryba iš esmės, nauji receptai, nauji atradimai, skoniai, deriniai, kaskart vis naujas tortas. Džiaugsmas - naują tortą iškepti, sutepti, o tada jį perpjauti ir išvysti gražiausią torto dalį - jo pjūvį. Labiausiai jaudinanti akimirka - tiksliai nežinoti, kaip tas pjūvis atrodys (kiekvieną kartą vis kitaip), tik nujausti, o tada atpjauti ir ragauti... Džiaugsmas man - ne tik tai išgyventi, 'perleisti' per save, bet ir apie tai rašyti, dalintis, o ne slėpti po devyniais užraktais. Džiaugsmas - jei per mano patirtį, atradimus ir nusivylimus, kažkas kažko išmoks, kažkam gims kitų, geresnių idėjų, kažkam širdyje įsiplieks kūrybinė gyslelė, kažkas irgi iškeps ir taip pat jaudinančiai lauks tos akimirkos, kada tortą pagaliau prapjaus. Visa tai, esu aš... Drauge.
Apie tortą. Šį tortuką daug kartų mačiau užsienio žurnaluose, internetiniuose portaluose, lietuviškuose visai nepastebėjau (bent iki šios minutės, ką tik specialiai paieškojau, pasirodo keli variantai yra). Sudomino tiek torto pavadinimas, tiek pats biskvitas. Įdomus biskvitas - su bananais, ananasais, riešutais, cinamonu. Tokio dar neteko kepti, labai norėjau pabandyti. Torto pavadinimas taip pat intriguojantis - 'Kolibris'. Sakoma, kad taip tortas pavadintas, nes yra saldus ir tuo savo saldumu pritraukia kolibrius (paukščius).
Iš tiesų, tikėjausi siaubingai saldaus torto, todėl kepiau visai mažą tortuką, o kremą pasirinkau pagal save. Rezultatas visai neišgąsdino, tortas saldus, bet dantų negelia ir gomurio nesutraukia.
Biskvitas su ryškiu cinamono prieskoniu, saldžiais bananais, ananasais ir traškiais pekano riešutais. Kremas - tradicinis (beveik) sūrio kremas. Tortas nėra labai minkštas ar labai drėgnas, bet ir ne sausas.
